Open/Close Menu Advokatų kontora, teisinės paslaugos, bankroto administravimas

Konstitucinis Teismas priimė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo (FABĮ) 29 straipsnio 7 dalis tiek, kiek pagal ją pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Konstitucijai neprieštaraujančiu buvo pripažintas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktas, pagal kurį fizinio asmens bankroto byla negali būti iškelta asmeniui, kuris yra nubaustas už konkrečius tame punkte nurodytus nusikaltimus, dėl kurių padarymo jis tapo nemokus ir jo teistumas nėra išnykęs, nors padarius kitus, ginčijamoje nuostatoje nenurodytus nusikaltimus, bankroto byla fiziniam asmeniui gali būti iškelta.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas apskritai neturi pareigos nustatyti fizinio asmens bankroto instituto kaip vieno iš galimų būdų fizinio asmens nemokumo problemoms spręsti. Pasirinkęs Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinti šį institutą, įstatymų leidėjas, siekdamas, be kita ko, užtikrinti nemokaus fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, turi plačią diskreciją reguliuoti fizinio asmens bankroto santykius, pasirinkti fizinio asmens bankroto instituto modelį, apibrėžti galinčių bankrutuoti asmenų ratą, nustatyti bankroto bylos iškėlimo pagrindus, atvejus, kada tokia byla negali būti iškelta, reguliuoti fizinio asmens bankroto procedūras, nustatyti atleidimo nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo sąlygas, kitus esminius fizinio asmens bankroto instituto elementus. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjo pareiga paisyti Konstitucijos normų ir principų, be kita ko, reiškia, jog įstatyme nustatytu fizinio asmens bankroto institutu įstatymų leidėjas negali paneigti iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto žalos atlyginimo principo, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų kylančio reikalavimo, kad asmeniui padaryta materialinė ir moralinė žala turi būti teisingai atlyginta. Vadinasi, nustatydamas bankrutavusių fizinių asmenų atleidimo nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo sąlygas, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, nusikalstama veika padarę materialinę ir (arba) moralinę žalą, galėtų išvengti pareigos ją atlyginti, o asmuo, kuriam ta žala padaryta, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo.

Vertindamas FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad fizinio asmens bankroto procesu siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, būtų neteisinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nusikalstama veika žalą padariusio asmens interesai (kaip antai jo siekis grįžti į aktyvią ekonominę veiklą) būtų ginami labiau, negu tokią žalą patyrusio asmens teisės (t. y. jo teisė gauti teisingą patirtos žalos atlyginimą, kuriuo bent iš dalies būtų atkurta padėtis, buvusi iki nusikalstamos veikos padarymo). Taigi ne tik tyčinę, bet ir neatsargią nusikalstamą veiką padariusio asmens nemokumas nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas atleisti tokį asmenį nuo pareigos atlyginti jo padarytą žalą. Kartu pažymėta, kad tokiu teisiniu reguliavimu, kai, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, likę nepatenkinti reikalavimai atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nurašomi ir nusikalstama veika padaryta žala nebeturi būti atlyginama, be kita ko, sudaromos prielaidos žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos. Todėl FABĮ 29 straipsnio 7 dalis pripažinta nesuderinama ir su iš Konstitucijos kylančia valstybės priederme imtis veiksmingų nusikalstamumą ribojančių ir mažinančių priemonių.

Spręsdamas, ar Konstitucijai neprieštarauja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktas, pagal kurį fizinio asmens bankroto byla negali būti iškelta, jeigu asmuo yra nubaustas už kurį nors Baudžiamojo kodekso (BK) 207–209 straipsniuose nurodytą nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai arba už kurį nors BK 216, 222, 223 straipsniuose nurodytą nusikaltimą finansų sistemai, jeigu dėl to jis tapo nemokus ir jo teistumas nėra išnykęs, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 29 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą įstatymų leidėjas, reguliuodamas fizinio asmens bankroto santykius, privalo vienodai traktuoti vienodoje (panašioje) padėtyje esančius asmenis ir nustatyti visiems fiziniams asmenims vienodai taikytinus fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pagrindus ir tvarką.

Nutarime konstatuota, kad ginčijamoje nuostatoje išvardytas nusikalstamas veikas padarę asmenys ir bet kurias kitas nusikalstamas veikas padarę asmenys nėra vienodoje (panašioje) padėtyje fizinio asmens bankroto proceso požiūriu, taigi nevienodas jų traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Kartu pažymėta ir tai, kad įstatymų leidėjas, naudodamasis pagal Konstituciją turima diskrecija nustatyti fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pagrindus ir atvejus, kai tokia byla negali būti iškelta, gali, be kita ko, nuspręsti, kad bankroto byla negali būti iškelta asmenims, nubaustiems už kitas nei nurodytosios ginčijamoje nuostatoje nusikalstamas veikas. Todėl tai, kad pagal ginčijamą nuostatą fizinio asmens bankroto byla negali būti iškelta asmenims, nubaustiems būtent už joje išvardytuose įstatymų leidėjo pasirinktuose BK straipsniuose nurodytus nusikaltimus, savaime nėra pagrindas ginčijamą nuostatą pripažinti prieštaraujančia Konstitucijai.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, naudodamasis turima diskrecija pasirinkti ir įstatyme įtvirtinti vieną ar kitą fizinio asmens bankroto instituto modelį, galėjo (gali) nustatyti ir tokį fizinio asmens bankroto instituto modelį, pagal kurį teismui fizinio asmens bankroto procese būtų suteikti platesni įgaliojimai spręsti dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir (arba) atleidimo nuo likusių neįvykdytų skolinių įsipareigojimų vykdymo pasibaigus bankroto procesui, atsižvelgus į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinus kiekvieno bankrutuoti siekiančio fizinio asmens padėtį.

Konstitucinio teismo nutarimą galite rasti čia.

© Lexuna 2017